Ji buvo svajotoja. Jis netikėjo pasakom. Ji dievino sniegą. Jis jo nekentė. Ji mylėjo dangų. Jis sakė, kad tai banalu. Jai patikdavo sėdėti naktį ant stogo ir žiūrėti į žvaigždes. Jis mieliau žiūrėdavo į TV ekraną. Ji manė, kad jis tas, kurio jai reikia. Jis laikė ją maža mergaite. Jis jai buvo viskas. Ji jam buvo eilinė. Ji liūdėjo. Jis ironiškai šypsojosi. Ji verkė. Jis tylėjo. Ji kentėjo. Jis nekreipė į tai dėmesio. Ji pavargo ir norėjo pasikeisti. Jis manė, kad ji tam per silpna. Ji vis tolo nuo jo. Jis nenorėjo to pripažint. Ji beveik pamiršo jo vardą. Jis vis dažniau apie ją galvodavo. Ji pasikeitė. Ji pamiršo šaltą sniegą, nebesėdi naktim ant stogo ir nebesvajoja, nes jis sakė kad tai vaikiška. Ji nebežiūri į tą nuostabų žydrą dangų, nes dabar jis bespalvis. Ji nustojo juoktis, nes jis visada sakė, kad tai naivu. Ji tapo tokia, kokios norėjo jis. Bet jis pasigedo tos mažos, svajojančios mergaitės su spindinčia šypsena ir mylinčiomis akimis. Ji žiūrėjo į jį bejausmiu žvilgsniu. Jis suprato, kad ji jam pati svarbiausia. Jis norėtų ją susigrąžinti. Bet Ji nebetiki meile.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą